60. Saviarcheologijos priemonės

Saviarcheologijos procesas yra lėtas, neretai sekinantis ir nemalonus, tačiau labai įdomus ir vertingas. O rezultatas būna neįkainojamas!

Kaip kad leidžiantis į archeologinę kelionę reikia turėti specialią įrangą, taip ir užsiimant saviarcheologija naudojamasi specialiomis priemonėmis. Tad kokios yra tos saviarcheologijos priemonės ir kaip jomis naudotis?

Toliau pateiksiu keletą paprastų, bet efektyvių būdų, padėsiančių priartėti prie savęs. [Iš pradžių norėjau visas jas išsamiau aprašyti šiame įraše, bet pamačiau, kad vienam įrašui teksto labai daug, tad nusprendžiau kiekvieną punktą detaliau aprašyti atskiruose įrašuose. Apie kai ką jau esu rašęs anksčiau, tai įdedu nuorodas. Taigi, čia pateikiu tik trumpus aprašus, o detaliau – kituose įrašuose.]

Asmeninis žurnalas. Asmeninio žurnalo rašymas (journaling) yra turbūt pati efektyviausia savityros priemonė, neretai apimanti ir kitas žemiau išvardintas priemones. (Beje, matyti, kad jos visos daugiau ar mažiau siejasi tarpusavyje.) Rašyti žurnalą reiškia išsamiai ir sąžiningai aprašyti savo tikrąsias emocijas, būsenas, išgyvenimus, mintis, teorijas, planus, svajones, baimes, vidinius konfliktus, neracionalų elgesį, šeimos istoriją, interakcijas su žmonėmis, skausmingas patirtis, prisiminimus, praeities traumas ir visa kita, kas yra jūsų viduje.

Savo esminių vertybių identifikavimas ir atsakymų į fundamentalius klausimus ieškojimas. Kas yra tiesa? Kaip žinoti, kad kažkas yra tiesa? Koks elgesys yra geras / blogas ir kodėl? Kokios vertybės man svarbiausios ir kodėl? Ar jomis gyvenu ir kodėl? Ir panašiai...

Sąmoningumas arba nuovokumas (awareness). Suvokimas, kas ir kodėl vyksta, kaip ir kodėl elgiatės, nuolatinis savo motyvų kvestionavimas, savo emocinės būsenos analizavimas.

Sapnų analizė. Sapnai yra jūsų psichikos lobynas – nepraleiskite progos čia pasikasinėti ir, neabejoju, atrasite daug brangenybių.

Specialistas. Savęs pažinimą gali labai paspartinti darbas su specialistu. Tai turėtų būti žmogus, kuris pats nuoširdžiai užsiima savianalize, iš kurio galite pasimokyti, kurio esminės vertybės nesikerta su jūsų, su kuriuo jūs jaučiatės saugūs, kuris yra empatiškas, jus supranta ir palaiko.

Savišvieta. Tai nuolatinė žinių plėtra: vertingos informacijos skaitymas, klausymas, žiūrėjimas.

Veikla ir užimtumas. Nuobodulys ir beprasmybė yra pavojingos ir varginančios būsenos, todėl svarbu turėti malonią ir prasmingą veiklą.

Saviraiška. Kiekvienam žmogui norisi save išreikšti, būti savimi. Tai gali būti tiesioginė saviraiška (pavyzdžiui, bendravimas su kitais arba informacijos perdavimas į plačiąją visuomenę) arba saviraiška per meną (per muziką, dailę, rašymą, šokį, vizualinius menus ir t. t.).

Vidinis dialogas. Žmogaus asmenybė nėra vientisa, monolitinė. Ją sudaro daug subasmenybių arba dalių, tarp kurių vyksta įvairiausios interakcijos. Taigi, vertinga, su jomis pasikalbėti, leisti joms pasikalbėti tarpusavyje, jas suprasti ir priimti.

Judėjimas ir sveika mityba. Rūpinimasis savo fiziniu kūnu yra nemažiau svarbus nei rūpinimasis savo psichika.

Toksinių medžiagų nevartojimas. Nenuodyti savęs cigaretėmis, alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis.

Priklausomybių atsisakymas. Priklausomybės sąvoka yra labai plati ir galinti apimti labai daug, pradedant toksinėmis medžiagomis, seksu, savo kūno žalojimu, persivalgymu, televizoriumi, internetu, apsipirkinėjimu, masturbacija, darbu, muzika, adrenalinu, kitais žmonėmis, baigiant bet kokia veikla, kuria, siekiant kažko kito, gaunama tai, ko iš tiesų mums nereikia.

Atsižvelgimas į savo bazinius poreikius. Visada rasti laiko pavalgyti, išsimiegoti, pailsėti ir neignoruoti alkio, noro šalintis, nuovargio, fizinio skausmo.

Meditacija. Emocinis ir fizinis atsipalaidavimas, pabuvimas su savimi, savęs pajutimas.

Finansinis saugumas ir atsakingumas. Būti finansiškai apsirūpinusiems, su pinigais elgtis atsakingai, turėti finansinių žinių.

Palaikantys žmonės, sąjungininkai. Labai svarbu turėti žmonių, kurie jus suprastų, kurie negintų jūsų smurtautojų, kurių vertybės būtų panašios į jūsiškes, su kuriais galėtumėte būti savimi.

Socializacija. Neužsisklęsti nuo pasaulio. Bendrauti su naujais žmonėmis, lavinti savo socialinius įgūdžius, plėsti pažinčių ratą.

Romantinių ir seksualinių santykių vengimas.
Tokie santykiai psichologiškai ir emociškai visada yra nepaprastai sudėtingi, dažniausiai nesveiki ir neretai ypač žalingi. Jie labai apsunkina visą saviarcheologinį procesą.

Neturėti vaikų. Vaikas – jau nekalbant apie kelis – reikalauja ypač daug atsakomybės, laiko, pinigų, emocijų, žinių, pasiruošimo ir kitokių resursų. Be to, žmogus, kuris yra neįsisąmoninęs savo traumų, savo praeities, savo santykių su artimais žmonėmis ir neturintis ypatingai tvirto ryšio su savimi (t. y. didžioji dauguma) savo traumas ir neracionalumus sąmoningai ar nesąmoningai perduos savo vaikui, tokiu būdu sutraumuodami jį patį. Vaikų turėjimas yra turbūt labiausiai gijimą, savityrą ir augimą apsunkinantis dalykas.

Savo gyvenimą
maksimaliai supaprastinti. Kiek įmanoma minimalizuoti savo įsipareigojimus, išlaidas, stresą, nemalonius santykius su žmonėmis ir panašius dalykus. Tai reikalauja atsisakyti įprasto komforto, tačiau ženkliai sumažina diskomfortą daug svarbesnėse gyvenimo sferose.

Atsisakyti bendravimo su savo šeimos nariais (tėvais, broliais ir seserimis, seneliais) arba jį kiek įmanoma apriboti. Dažniausiai esminių mūsų traumų kaltininkai yra ne nepažįstamieji, bet žmonės, esantys ar buvę arčiausiai mūsų. Ir apskritai santykiai su šiais žmonėmis beveik visada yra labai komplikuoti. Todėl ypač pravartu nuo šių santykių padaryti ilgesnę ar trumpesnę pertrauką, kad būtų įmanoma juos įvertinti iš šono, juose nesant.

Atsisakyti bendravimo su žmonėmis kurie yra agresyvūs arba kurių vertybės iš esmės neatitinka jūsiškių. Kodėl vertinga nebendrauti su agresyviais žmonėmis turbūt argumentuoti nereikia... Labai svarbu, kad su žmonėmis, su kuriais siekiate glaudesnio ryšio, jus sietų tos pačios ar panašios vertybės.

Nesistengti pakeisti kitų, bet koncentruotis į save. Bandyti pakeisti kitus yra bergždžias, neatsakingas ir (ne be reikalo) daugybę nemalonių emocijų sukeliantis darbas. Iš esmės pasikeisti žmogus gali tik pats, o visų dažniausiai pasitaikančių socialinių – kaip ir asmeninių – problemų priežastis yra viduje, ne išorėje. Todėl užuot stengusis pakeisti kitus, išmintinga būtų susitelkti ties savimi.

Mėgautis gyvenimu. Nepamiršti pasidžiaugti, padėkoti sau, paskaityti malonią knygą, pažiūrėti smagų filmą, paklausyti geros muzikos, išeiti pasivaikščioti, išvažiuoti į gamtą, pažaisti / papramogauti – pajusti gyvenimo grožį.


Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad šie mano išvardinti dalykai ar kai kurie jų: 1) gali sukelti nemažai nemalonių emocijų ir būsenų; 2) gali turėti išimčių; 3) rekomenduotini ne visam gyvenimui; 4) visapusiškai ir ženkliai palengvina gijimo, augimo bei savityros procesus.

www.saviarcheologija.lt

59. Emocijos (2 dalis): vidinis skausmas

Pirmojoje dalyje aptariau, kas yra emocijos, kokia jų paskirtis bei 6 bazines emocijas: pyktį, baimę, liūdesį, džiaugsmą, nuostabą ir pasibjaurėjimą. Šiame įraše išsamiau pakalbėsiu apie vidinį skausmą (emocinį ar psichologinį), apie nemalonias emocijas, dažnai vadinamas „neigiamomis emocijomis“, „bloga savijauta“ arba tiesiog „[vidiniu, dvasiniu] skausmu“. Tačiau nemalonios iš esmės nereiškia blogos, netinkamos, nereikalingos, nesveikos.

Juk žmogaus emocijų spektras yra labai platus ir, žinoma, apima ne tik malonias emocijas. Ir malonios (pavyzdžiui: džiaugsmas, meilė, dėkingumas...), ir nemalonios (pavyzdžiui: liūdesys, nerimas, baimė...) – visos emocijos iš esmės yra sveikos, reikalingos, turinčios savo paskirtį ir žmogui pranešančios svarbią informaciją.

Labai dažnai kalbant apie emocinę savijautą tenka arba patiems ištarti, arba išgirsti iš kitų tokius žodžius: „jaučiuosi blogai“, „jaučiu skausmą“, „man bloga“, „man skauda“, „mane įskaudino“, ir t. t. Taigi, ką iš tiesų slepia ta bloga savijauta, tas vidinis skausmas?

Vidinį skausmą sudaro iš viena ar daugiau nemalonių emocijų, tokios, kaip:

Gėda. „Koks aš kvailas“, „aš toks tinginys“, „esu niekam tikus“, „aš toks bjaurus“, „koks aš nevykėlis“, „aš tokia negraži“, „aš niekam nepatinku“, „aš toks blogas“. Už visų šių teiginių slepiasi gėda. Gėda glaudžiai siejasi su nepasitikėjimu savimi. Nuo neadekvačios / nesveikos gėdos kenčia labai daug žmonių. Gėda taip pat plačiai naudojama kaip manipuliacijos ar gynybos mechanizmas.

Kaltė. Kaltė – beje, ir gėda – gali būti sveika, kai žmogus supranta, kad pasielgė neteisingai, amoraliai. Tačiau, kaip ir gėda, dažnai būna nesveika ir yra labai plačiai paplitusi, naudojama siekiant manipuliuoti kitais.

Nusivylimas. Emocija, kurią žmogus jaučia, kai įvykiai ar kitų veiksmai nesutampa su jo lūkesčiais. „Tikėjausi, kad bus taip, o buvo kitaip.“ „Jis sakė, kad mane aplankys, bet neatėjo.“

Liūdesys. Ši emocija jaučiama kažko netekus ar dėl kažko stokos. Liūdesio intensyvumo skalė yra gana plati ir apima tokias būsenas, kaip nusiminimą, sielvartą, depresiją.

Abejonė / pasimetimas / dezorientacija. Šis jausmas žmogų aplanko, kai jis nežino, ką daryti toliau, kai kažko nesupranta, kai nepažįsta savęs, kai nesuvokia kitų elgesio, kai įvykiai jo gyvenime atrodo chaotiški, keisti, netikėti, nesuprantami.

Nerimas / baimė / siaubas. Emocija, jaučiama iškilus tikram ar potencialiam pavojui. Kaip ir gėda bei kaltė, baimė labai dažnai būna neadekvati ar visiškai nepagrįsta ir tarpasmeniniuose santykiuose naudojama kaip manipuliacijos įrankis.

Neviltis. Emocija, kurią žmogus jaučia, kai jam atrodo, kad nebėra pasirinkimo, kad neįmanoma išvengti nesėkmės ar tragedijos, kad jo veiksmai neturi įtakos.

Tuštuma. Jausmas, kai žmogus nemato savo gyvenimo ar savo veiksmų prasmės. Tuštumos jausmą dažnai lydi neviltis, apatija, depresija, vienatvė.

Vienatvė. Jausmas, kylantis, kai žmogus nejaučia ryšio su kitais, jaučiasi svetimas, „kitoks nei visi“, kai jam atrodo, kad nerūpi kitiems ar kad niekas jo nepažįsta ir nesupranta, kai jam nerūpi kiti.

Apgailestavimas. Emocija, kylanti, žmogui apmąstant vienaip ar kitaip netinkamus praeities veiksmus ir pasirinkimus. „O, kad būčiau tada padaręs taip...“ „Jei tik būčiau anksčiau atsikėlęs...“ „Geriau jau būčiau negėręs tiek daug alaus...“ Apgailestavimas – kaip ir kaltė – padeda žmogui atsižvelgti į praeities veiksmus ir daryti naudingesnius pasirinkimus ateityje.

Nuoskauda. Ši emocija dažniausiai jaučiama patyrus emocinę, psichologinę ar fizinę agresiją, neteisybę, nuoskriaudą, atstūmimą. Nuoskauda gali būti emocinė reakcija į tokius tiesiogiai ar netiesiogiai išreikštus žodžius: „tu man nerūpi“, „netrukdyk man!“, „tu man nepatinki!“, „tu ne toks, kaip visi!“, „nenoriu su tavim draugauti!“, „niekam neįdomu, ką tu galvoji!“ Nuoskauda, kaip indikuoja ir pati žodžio šaknis, dažnai sukelia didžiulį skausmą, ypač vaikams.

Frustracija. Tai emocija, kylanti, kai žmogus negali (arba jam atrodo, kad negali) patenkinti kažkokio svarbaus poreikio. „Vėluoju į darbą ir niekaip nerandu automobilio raktelių!“ „Skauda dantį, o pas stomatologą pateksiu tik po savaitės!“

Pabrėžtina, kad vaikystėje vienokį ar kitokį smurtą arba kitokias traumas patyrę ir šių traumų neįsisąmoninę žmonės turi ypač stiprų polinkį į aplinką ir į savo vidinį pasaulį neadekvačiai reaguoti šiomis nemaloniomis emocijomis, nes jie vienaip ar kitaip išgyvena potrauminį stresą.

Rekomendacijos:

Emocijos (1 dalis): bazinės emocijos.

58. Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Pirmojoje ir antrojoje dalyse rašiau apie tai, kaip įvyksta trauma, pasitelkdamas pavyzdį apie berniuką ir jo mamą: aprašiau jų interakciją ir abiejų psichologinę bei emocinę būseną.

Tai buvo vienas detalus vaikystėje patirtos traumos pavyzdys. Tačiau traumuoti gali įvairūs įvykiai ar reiškiniai: užpuolimas (tiek fizinis, tiek psichologinis-emocinis), išprievartavimas, stichinė nelaimė, karas, artimo žmogaus netektis, liga, finansinė krizė ir t. t. Kuo ilgiau ir (arba) dažniau trauma tęsiasi ir kuo ankstesniame gyvenimo etape ji įvyksta, tuo ji sudėtingesnė. Vaiką gali ypač traumuoti: fizinė, psichologinė, emocinė, seksualinė agresija, nesirūpinimas, ignoravimas, per didelių reikalavimų kėlimas, buvimas nelauktu, nenorėtu vaiku, artimojo mirtis, ligos, tėvų skyrybos, persikraustymas, tėvų bedarbystė, ilgalaikis išsiskyrimas su tėvais, darželio ar mokyklos lankymas, nelaimingi įvykiai ir traumos, brolio ar sesers gimimas, neįgalus brolis ar sesuo ir t. t.

Kokios gali būti traumų pasekmės?


Realybės nesuvokimas. Žmogus nesugeba racionaliai priimti realybės, ją iškraipo, susikuria fantazijų. Sunkesnės to formos gali būti, pavyzdžiui, deliuzija, paranoja, Stokholmo sindromas.

Beviltiškumas, bejėgiškumas ir depresija
. Žmogus nejaučia gyvenimo džiaugsmo, jam atrodo, kad niekas nepasikeis, kad nuo jo veiksmų niekas nepriklauso.

Savidestruktyvus elgesys.
Nerūkiusieji, nevartojusieji alkoholio, po traumos gali pradėti rūkyti, vartoti alkoholį ar net narkotikus. Taigi patyrus trauminį įvykį, gali padidėti priklausomybė psichotropinėms medžiagoms. Taip pat žmogus gali pradėti pjaustytis, draskytis odą, užsiimti nesaugiu ir nesveiku seksu ar prostitucija, nesveikai maitintis ar kitaip žalotis ir nesirūpinti savo sveikata.

Vienišumo jausmas.
Žmogus pasaulyje jaučiasi vienas, galvoja, kad niekas negali jo suprasti. Tas jausmas atrodo labai intensyvus, unikalus. Asmuo užsidaro savyje, atsiriboja nuo kitų, vengia bendrauti. Iš to gali išsivystyti sunkumai bendrauti, perdėtas nepasitikėjimas kitais, sociofobija ar net agorafobija.

Padidėjęs nerimas, sustiprėjusios emocijos
. Traumą patyrę žmonės tampa labai jautrūs. Jie gali nuolat jausti intensyvų liūdesį, depresiją, apatiją, paniką, baimę, pyktį, nuoskaudą, gėdą, gailestį, kaltę.

Padidėjęs dirglumas, irzlumas.
Prieš patirdamas traumą žmogus galėjo būti švelnus, draugiškas, ramus, tačiau po jos gali tapti agresyvus, piktas, grubus: pradėti agresyviai elgtis su aplinkiniais, niokoti daiktus ir savo bei kitų nuosavybę, ypač jei tie daiktai jam primena patirtą traumą.

Impulsyvūs veiksmai ir dėmesio stoka.
Patyręs traumą žmogus gali pradėti elgtis impulsyviai, nesugebėti susikoncentruoti, išlaikyti dėmesio ilgesnį laiką, neapgalvoti savo veiksmų ir jų pasekmių.

Neryžtingumas, pasyvumas.
Patyrusieji traumas tampa labai sunkiai apsisprendžiantys. Jiems Sunku prisiimti atsakomybę, aiškiai pasakyti, ko nori. Išreikšti savo poreikius ir emocijas. Tampama pasimetusiu, apatišku.

Miego sutrikimai.
Patyrusieji traumas labai dažnai suserga miego sutrikimais. Dažnai pasitaiko, kad kankina insomnija (nemiga). Jiems labai sunku užmigti, nes nuolat jaučia įtampą ir nerimą ar nesaugumą. Užmigę jie sapnuoja nemalonius sapnus. Prabudę jaustis pavargę, nepailsėję.

Košmarai.
Košmarus dažniausiai sapnuoja tie, kurie neigia trauminio įvykio metu patirtus jausmus ir tuos išgyvenimus yra išstūmę į pasąmonę, t. y. traumos neįsisąmoninę ir neintegravę jos į savo asmenybę.

Įvairios ligos ar negalavimai.
Trauma dažnai sukelia fizinius negalavimus: migreną, skrandžio opą, skausmus įvairiose kūno vietose, prakaitavimą, padidėjusį kraujo spaudimą ir kt. Viena iš svarbių priežasčių – imuninės sistemos nusilpimas. Gali išsivystyti hipochondrija.

Nuovargis.
Traumą patyrusiems žmonėms dažnai trūksta energijos, jie visą laiką jaučiasi pavargę. Dėl to gali sutrikti profesinė veikla, mokslas, tarpusavio santykiai.

Elgesio sutrikimai.
Šaukimas, tylėjimas, gestikuliacija, nevalingi judesiai, sustingimas. Sudėtingesnės tokio elgesio formos gali būti katatonija ar sensorinė deprivacija (pavyzdžiui, kai žmogus užsimerkia ir nebeatsimerkia).

Uždarų ar atvirų erdvių baimė.
Po trauminio įvykio daugeliui atsiranda atvirų ar uždarų erdvių baimė (priklausomai nuo traumos pobūdžio). Tai kelia paniką, žmogus mano, kad būnant panašioje erdvėje trauma pasikartos.

Kitaip tariant, didelę ar pasikartojančią traumą(-as) patyrusius žmones lydi stipresnis ar silpnesnis potrauminio streso sindromas.

Rekomendacijos:

Trauma: smurtautojo akimis (1 dalis)

Trauma: aukos akimis (2 dalis)

Judith Herman „Trauma ir išgijimas“

57. VIDEO: Kodėl žmones traukia homeopatija ir kiti iracionalūs daykai? (LT titrai)

Bagiau titruoti video apie tai, kodėl žmones traukia homeopatija ir kiti iracionalūs ar antiracionalūs dalykai.

56. Atsakomybės neprisiėmimas

Ruošdamasis susitikimui su vienu klientu, kurį mokau minčių raiškos ir komunikacijos, konspektavau medžiagą apie atsakomybę ir nusprendžiau, kad tai labai svarbi informacija, kuria verta pasidalinti plačiau. Taigi, dalinuosi trumpu konspektėliu.






Atsakomybės neprisiėmimas

Mes vengiame atsakomybės už savo veiksmus, kai jų priežastimi įvardijame:

  • Neaiškias, beasmenes jėgas – „Išsivaliau namus, nes reikėjo.“
  • Savo būklę, diagnozę, asmeninę ar psichologinę praeitį – „Geriu, nes esu alkoholikas.“
  • Kitų veiksmus – „Mušau savo vaiką, nes jis išbėgo į gatvę.“
  • Autoriteto paliepimą – „Pamelavau klientui, nes taip liepė viršininkas.“
  • Grupės spaudimą – „Pradėjau rūkyti, nes visi mano draugai rūkė.“
  • Nustatytas taisykles – „Už šį nusižengimą turiu tave laikinai pašalinti iš mokyklos, nes tokios mokyklos taisyklės.“
  • Lyčių vaidmenis, socialinius vaidmenis arba amžiaus vaidmenis – „Nekenčiu eiti į darbą, bet einu, nes esu vyras ir tėvas.“
  • Nevaldomus impulsus – „Mane užvaldė impulsas suvalgyti šokoladą.“

Kalbą, implikuojančią, kad neturime pasirinkimo, galime pakeisti pasirinkimą pripažįstančia kalba.

Kai sąmoningai nesuvokiame atsakomybės už savo elgesį, mąstymą ir emocinę būseną, esame pavojingi – ir sau, ir kitiems.